Pastovus HKS pasiekiamas esant vienodai pasėlių brandai, jei javapjūtė nevėluoja dėl pasėlių išguldymo. Norint išvengti tokių problemų, reikia, remiantis agronominiais principais, apskaičiuoti optimalias azoto trąšų naudojimo normas, kurios naudojamos diferencijuotai, pasitelkiant tikslingo ūkininkavimo technologijas. Iš pagrindinių mitybos elementų azotas ir kalis yra svarbiausi elementai, užtikrinantys tolygią varpų su tvirtu stiebu brandą.
Azotas
Šiuolaikinės technologijos įgalina kiekvieną lauko plotą aprūpinti optimaliu azoto trąšų kiekiu. Tręšimo azoto trąšomis programa turi būti sudaryta, atsižvelgiant į kiek įmanoma tikslesnius tręšimo azoto trąšomis reikalavimus, pasitelkiant tinkamą kalibravimo įrangą. Tolygi grūdų branda pasiekiama diferencijuoto tręšimo azoto trąšomis būdu, kuris leidžia atsižvelgti į nevienodas azoto atsargas dirvožemyje, kas būdinga daugumai laukų.
![]()
Toks azoto atsargų nevienodumas gali atsirasti dėl skirtingų dirvožemio tipų susimaišymo, organinių trąšų naudojimo arba dirvožemio išsekimo po ankstesnių kultūrų auginimo. Neteisingas tręšimo azoto trąšomis laiko arba tręšimo atskiromis trąšomis normų apskaičiavimas taip pat gali lemti pasėlių išgulimą. Pavyzdžiui, tręšimas ankstyvoje augalo vystymosi fazėje, naudojant dideles azoto trąšų normas, padidins ūglių skaičių, o po to paskatins per tankaus lapų skliauto formavimąsi. Gerai sudygusių žieminių kviečių pasėliams pirmojo tręšimo metu reikia naudoti ne daugiau kaip 25% bendro azoto kiekio.
Kalis skatina tvirtesnių ląstelių sienelių, tuo pačiu ir tvirtesnio stiebo vystymąsi. Taigi, mažas kalio kiekis padidina pasėlių išguldymo riziką. Išguldyti kviečiai sudaro idealias sąlygas grūdų sudygimui ir augimui varpoje, dėl ko sumažėja Hagberg kritimo skaičius ir suprastėja malimo kokybė.