Fosforo (P) įtaka rapsų pasėliams

Fosforas augalams yra gyvybiškai svarbus, nes yra energijos laidininkas, todėl didžiausias poreikis yra spartaus augimo laikotarpiu. Ankstyvuosiuose augimo tarpsniuose jis skatina šaknų vystymąsi, o tai yra labai svarbu efektyviam kitų maisto medžiagų absorbavimui. Fosforas, kaip augalo ląstelės – nukleino rūgšties ir nukleotidų sudedamoji dalis -, atlieka labai svarbų vaidmenį, nes skatina šaknų vystymąsi, anstyvą žydėjimą ir brendimą.

Dauguma dirvožemių palaiko pakankamus forsforo išteklius ir patenkina ankstyvojo periodo poreikį. Vėliau, augimo sezonui įpusėjus, fosforo reikia ankstyvam augalų žydėjimui ir atlieka labai svarbų vaidmenį, nes yra energijos laidininkas, taip pat padeda kaupti ir išsaugoti energiją augalo ląstelėje, todėl svarbu aprūpinti rapsų pasėlius pakankamu fosforo kiekiu pagal augalų poreikį, kad padidėtų aliejaus ir baltymų kiekis sėklose.

Iš esmės, žieminių rapsų derliaus kokybę nulemia genetiniai veiksniai. Paprastai, fosforo poveikis aliejaus kiekiui yra nedidelis, nes tiktai keli atliktų bandymų rezultatai patvirtino fosforo įtaką. Vis dėlto, jei fosforo trūkumas yra labai didelis, vietiniai bandymai parodė, kad aliejaus kiekis sėklose būna mažesnis ir, atitinkamai, patiriami derliaus nuostoliai.

Pirmasis, svarbiausias fosforo absorbavimo etapas yra pavasarį, laikotarpyje tarp stiebo ilgėjimo (bamblėjimo) iki žydėjimo pradžios. Bet vis dėlto, jautriausias pasėlių vystymosi tarpsnis fosforo trūkumui, kai padaryta žala gali būti pražūtinga ir nebepataisoma, yra ankstyvuose augalų vystymosi tarpsniuose rudenį, kai fosforas yra gyvybiškai svarbus sveikos šaknų sistemos vystymuisi. Derliaus nuėmimo laikotarpiu, nuo 60 iki 80% fosforo susikaupia sėklose.

Lyginant su javais ar pašarinėmis žolėmis, žieminių rapsų pasėliai pasižymi bei išsiskiria dideliu poreikiu fosforui. Gal būt žieminių rapsų augalų audiniams reikalinga žymiai didesnė fosforo koncentracija, negu, tarkime kviečiams, pavyzdžiui, (+30%). Kai augalams trūksta fosforo, jie atrodo žemesni ir skurdūs, silpnai išsivysčiusiomis šaknimis ir plonais stiebais. Kadangi fosforas augale yra judrus, pirmiausia fosforo trūkumo požymiai pasirodo ir būna pastebimi ant senesnių augalo lapų ir stiebų – jie būna nuo tamsiai raudonos iki purpurinės/violetinės spalvos.

Rūgštūs, šarminiai ir suplūkti molio dirvožemiai turi savybę sulaikyti maisto medžiagas, todėl fosforas gali būti nepasiekiamas. Fosforas dirvožemyje yra labai nejudrus, todėl pasėliai sugeba jį absorbuoti tik iš dirvožemio tirpalo, esančio arčiausiai prie šaknų, 1 - 2 mm atstumu (Žr. iliustracijoje).