Žieminiai rapsai
Ankstyvajame pasėlių augimo bei vystymosi tarpsnyje, kai formuojasi lapų skrotelė, tręšimas azotu turi įtakos augalo gebėjimui kaupti azotą šaknyse ir lapuose, dažniausiai sukauptas azotas iš naujo mobilizuojamas vėlesniuose augimo tarpsniuose.
Azotas yra ne tik svarbus, bet atlieka daugialypį vaidmenį, suteikdamas pasėliams atsparumą ligoms. Vyrauja nuomonė, kad dideli azoto kiekiai gali padidinti pasėlių sergamumo riziką, tačiau optimalios azoto tręšimo normos paprastai slopina ligą. Taip yra dėl pasipriešinimo ligoms mechanizmo - per įvairių baltymų ir fermentų, reikalingų tiek augalų augimui tiek ir atsparumui ligoms arba per padidėjusį atsparumą, nes energingai augantys augalai sugeba apsisaugoti nuo žalingo kai kurių ligų poveikio.
Jei pasėliams trūksta azoto, augalai bus žemaūgiai, o pirmiausia pablykšta ar pagelsta senesni lapai, kadangi azotas yra labai judrus augaluose. Stiebai suplonėja, sumažėja ūglių skaičius, lapija praretėja, atsiranda atviri tarpai. Pasėliai menkai žydi, sutrumpėja brendimo laikotarpis, sumažėja ankštarų skaičius, gali smarkiai nukentėti derlius.
Žieminių rapsų pasėliai absorbuoja azoto tirpalą nitrato pavidalu. Bandymų metu, kontroliuojamomis sąlygomis paaiškėjo, kad tręšiant pasėlius karbamidine (karbamidu) ar amoniakinio (amonio sulfatu) azoto forma, lyginant su išskirtinai nitratu ar amonio nitratu, azoto veiksmingumas bei efektyvumas buvo mažesnis, ko pasėkoje lėčiau augo ir vystėsi šaknys ir antžeminė augalo dalis, atitinkamai 75% ir 50%.