Sveikos žieminių rapsų būklės palaikymas
Pagrindinis ir svarbiausias veiksnys, įtakojantis aukštus pasėlių derlingumo rodiklius ir kokybiškus galutinius produktus, sveiki pasėliai. Bet kurio maistinio elemento trūkumas augalui sumažina jo galimybę vystytis bei augti pagal jo genetinį potencialą. Apie maisto medžiagų trūkumą pasėliams galima sužinoti iš daugybės įvairių simptomų, kurie pasireiškia, kai augalai prastai aprūpinami maisto medžiagomis.
Nesveikos būklės pasėliai atrodo skurdžiai ir dėl pablogėjusių gynybinių galių būna mažiau atsparūs grybelinėms infekcijoms, vabzdžių antplūdžiams ir abiotiniam stresui – visi šie veiksniai labai veikia augalų vystymąsi, augimą, produktyvumą ir derliaus kokybę. Žieminių rapsų pasėliams yra būdingos tos pačios ligos ir kenkėjai kaip ir kitiems bastutinių šeimos augalams.
Siera turi įtakos ne tiktai baltymų kiekiui, bet ir jų kokybei per sieros, kurios sudėtyje yra amino rūgščių (cisteino ir metionino), sintezę. Šios amino rūgštys taip pat yra fermentų ir gliukozinolatų pirmtakai. Pastarieji yra labai svarbūs, nes palaiko ir suaktyvina rapsų atsparumą ligoms ir kenkėjams, nors, dėl per didelių gliukozinolatų kiekių rapsų aliejaus išspaudos tampa nebetinkamos monogastrinių gyvūnų mitybai. Dabartinių “00” rapsų veislių augaluose gliukozinolatų kiekis yra tarp 8-15 µmol/g sėklose.
Patogenai kelia grėsmę pasėliams, tačiau riziką dėl šių organizmų galima sumažinti reguliuojant sėjomainą – ilginant sėjomainos laikotarpį. Apsikrėtimo laipsnis žymiai sumažėja, jei sėjomaina taikoma nuo 3 (17%) iki 6 (33%) metų, kaip parodyta šioje lentelėje.
Rapsų šaknų gumbas
Rapsų šaknų gumbas – vis didėjanti problema, o trumpalaikė sėjomaina šios problemos neišsprendžia. Karšto ir sauso klimato sąlygomis ligos pažeistų augalų lapai vysta, pasėliai skursta ir gali visiškai nudžiūti.
Rapsų šaknų gumbo ligos sukėlėjas – dirvožemyje esantis grybas, kuris labai pakenkia įvairių veislių bastutinių šeimos augalams. Liga pažeidžia augalo šaknų audinius, dėl ko šaknys deformuojasi, atsiranda sustorėjimai, gumbai ar išaugos. Pažeistų augalų vystymasis bei augimas sulėtėja, o į dirvą pasklinda sporos, kurios gali būti pernešamos į kitus laukus.
Dirvožemyje pasklidusios gumbo sporos gali išlikti gyvybingos ilgiau nei dešimt metų, nepriklausomai nuo to, auginami tame lauke rapsai ar ne ir gali užkrėsti bet kokius vėliau auginamus bastutinių šeimos pasėlius. Nors kovai su liga yra kelios rūšys fungicidų, tačiau jie nelabai veiksmingi, be to, daugelis šalių tokių fungicidų neturi. Rapsų gumbo ligai atsparių veislių taip pat yra nedaug, be to, jos nėra atsparios visoms gumbo ligos formoms.
Viena iš integruotos ligų prevencijos ir kontrolės programų rekomenduoja dirvožemio kalkinimą kalciu praturtintomis trąšomis, kurios padėtų sunaikinti ligos sukėlėjus ir išlaikytų dirvos pH didesnį nei 7,2.
Kiti rekomenduojami metodai, siekiant sumažinti gumbo ligos pasireiškimo riziką: sėjomainos (kas 7 metai) tarp bastutinių šeimos pasėlių (rapsai ir kopūstinės daržovės); praktinės priemonės, mažinančios užsikrėtusio dirvožemio ligos židinį; geresnis drenažas ir piktžolių naikinimas.
Sklerotinis (baltasis) puvinys
Sklerotinis rapsų stiebų puvinys, taip pat vadinamas baltuoju puviniu, gali būti viena iš destruktyviausių žieminių rapsų pasėlių ligų. Infekcijos pasireiškimas ir paplitimo mastai kasmet gali būti skirtingi ir priklausomai nuo klimatinių sąlygų, kiekviename regione ir netgi kiekviename atskirame lauke gali pasireikšti vis kitaip.
Kadangi žieminių rapsų pasėlių auginimo geografija bei užimami plotai per pastaruosius metus gerokai išaugo, tai ir sklerotinio puvinio infekcijos rizika tampa vis rimtesne problema. Priežastys gali būti įvairios: netinkama rotacija ir/arba per tanki lapija, per daug vešli antžeminė augalo dalis. Drėgnu oru pasėlių užsikrėtimo sklerotiniu puviniu rizika yra didesnė.
Sklerotiniu puviniu rapsų pasėliai užsikrečia žydėjimo metu, tačiau pirmuosius požymius galima pastebėti tik brendimo tarpsnyje. Ligos sukėlėjas - grybas gyvena dirvožemyje, o jos platintojais gali būti daugiau nei 75 rūšių plačialapių šeimos augalai. Sklerotinio puvinio pažeisti augalai bręsta anksčiau laiko, tampa jautrūs išgulimui, todėl tikėtini derliaus nuostoliai.
Dėl azotinių trąšų pertekliaus susiformuoja sodri, drėgna lapija, užsivėlina augalų brendimas ir susidaro palankios sąlygos atsirasti sklerotinio puvinio židiniams. Tokiu atveju būtina atlikti dirvožemio tyrimus ir nustatyti maisto medžiagų kiekius dirvožemyje, o azotinėmis trąšomis tręšti tik esant pripažintam būtinumui.
Kenkėjai
Žalingi kenkėjai gali paveikti žieminių rapsų augimą bei vystymąsi.
Rapsinis žiedinukas
Šio kenkėjo migracijos laikas sutampa su žieminių rapsų žalsvai-gelsvų žiedinių butonų skleidimosi pradžia – kadangi jie minta besiskleidžiančių žiedų kuokeliais ir piestelėmis, gali žymiai sumažėti užsimezgančių ankštarų.
Ankštariniai paslėptastraubliai ir ankštarinis gumbauodis
Šių kenkėjų patelės deda kiaušinius į jaunas rapsų ankštaras, išsiritusios lervos maitinasi rapsų sėklomis. Baigusios vystytis lervos prasigraužia į ankštaros paviršių, nukrinta į dirvą ir virsta lėliukėmis. Per paslėptastraublių išgraužtas skylutes ankštaroje kiaušinėlius sudeda kito kenkėjo – ankštarinio gumbauodžio patelės. Gumbauodžio lervos minta užsimezgusiomis sėklomis ir padaro daug žalos – pažeistos ankštaros anksti subręsta, atsidaro ir išbarsto visas likusias sėklas.
Kopūstinis (ir rapsinis) stiebinis paslėptastraublis
Jaunų lapų stiebuose ar lapų gyslose kenkėjas išgraužia duobutes ir gali pažeisti daug augalų, sumažindami žalios lapijos plotą. Išsiritusios lervutės minta augalo lapkočiais ir stiebais, todėl augalas pradeda skursti.
Persikinis bulvių amaras
Migruoja į rapsų pasėlius rudenį ir gali pernešti bei platinti geltonąjį virusą.
Nematodai
Nematodai gali sunaikinti daigus dar prieš jų sudygimą ir padaryti daug nuostolių rapsų pasėliams.
