Žalių lapų – antžeminės augalo dalies išsaugojimo trukmė

Kai susiformuoja optimali augalo lapija, būtina visą dėmesį skirti žalios, sveikos antžeminės augalo dalies išlaikymui kuo ilgesnį laiko tarpą ir taip užtikrinti maksimalų sėklų susiformavimą bei užsipildymą, garantuojantį gerą galutinį pasėlių derlių. Kol jauniausieji augalo lapai yra fotosintetiškai aktyvūs, ankštaros taip pat ilgiau išsilaikys sveikos ir tai užtikrins didesnį derlių.

Svarbiausios maisto medžiagos, reikalingos ilgesniam žalių lapų išsaugojimui bei antžeminės augalo dalies palaikymui, yra azotas (N) ir magnis (Mg).

Magnis, būdamas chlorofilo molekulės sudėtyje, atlieka ypatingai svarbų vaidmenį augalų vystymesi, nors, yra laikomas pagalbiniu pasėlių mitybos elementu. Net ir menkiausias magnio trūkumas turi įtakos staigiam chlorofilo kiekio sumažėjimui, nes sumažėja baltymų sintezės efektyvumas. Nuo 20 iki 30% augale esančio magnio kiekio yra susiję su chlorofilo kiekiu; likusioji magnio dalis, esanti tirpalo pavidalu, siejama su įvairiais organinės ar mineralinės kilmės jonais.

Magnio trūkumo dirvožemyje atvejai nustatomi gana retai, tačiau trūkumas gali pasireikšti magnio išteklių išeikvotame dirvožemyje arba dėl kitų katijonų, tokių kaip kalio, kalcio ar amonio disbalanso dirvožemyje.

Lyginant su bendru maisto medžiagų įsisavinimu, žieminiai rapsai sugrąžina į dirvožemį 90% kalio ir kalcio, 83% magnio, 66% sieros, 55% azoto ir 46% fosforo.

Mikroelementų įsisavinimas rapsuose

Mikroelementų įsisavinimo ir jų poreikio atžvilgiu, svarbiausi žieminių rapsų pasėliams yra manganas (Mn) ir geležis (Fe), tačiau mikroelementų trūkumo atžvilgiu, dažniausiai trūksta boro (B) ir molibdeno (Mo).

Kai augalams trūksta boro, labai sumažėja žiedadulkių gyvybingumas ir tai lemia sėklų susiformavimą, - pasėliai mažiau žydi ir mažiau vaisingi. Taip pat turi įtakos baltymų kiekiui. Jei boro trūkumas labai nežymus, trūkumo simptomai gali ir nepasireikšti, tačiau vis tiek turės neigiamos įtakos sėklų susiformavimo procesui.

Žieminių rapsų pasėliai, išsiskiriantys labai nedideliu poreikiu molibdenui, - 20 g/ha, apytikriai nuo 0,4 iki 0,6 ppm vienam augalui, vis dėlto, kaip ir visi bastutiniai, yra jautrūs molibdeno trūkumui. Net ir menkiausias molibdeno trūkumas pablogina baltymų sintezę, ko pasėkoje kaupiasi nitratai ir sumažėja azoto veiksmingumas bei efektyvumas.

Egzistuoja tam tikras antagonizmas tarp sieros ir molibdeno: sparti ir didelė sieros absorbcija gali sumažinti molibdeno absorbavimo pajėgumus. Molibdenas yra vienintelis mikroelementas, kurio bio – išteklius dirvožemyje galima padidinti, keliant dirvožemio pH lygį.

Atsižvelgiant į didelį žieminių rapsų pasėlių poreikį sierai bei į riziką, susijusią su galimais derliaus nuostoliais sieros trūkumo atveju, taipogi, turint omenyje sieros vaidmenį sėklų ir išspaudų kokybei, siera (S) vis dar yra daugelio tyrimų objektu.