Kaip padidinti avižų pasėlių lapų ir ūglių skaičių

Lapų ir ūglių skaičius apsprendžia lapijos skliauto apimtį ir galiausiai, produktyvių varpų (stiebų) gausumą, tiesiogiai susijusį su pasėlių derlingumu. Svarbiausios pagrindinės maisto medžiagos, užtikrinančios ankstyvą lapų, ūglių augimą ir sėkmingą sveikų stiebų vystymąsi, yra azotas, fosforas ir siera. Mikroelementai, svarbiausi bei reikalingiausi lapams ir gausiam stiebų skaičiui užauginti, yra manganas ir cinkas.

Pasėlių tręšimo įtaka avižų lapų ir stiebų skaičiui

Azotas 

Azotas yra viena svarbiausių maisto medžiagų avižų pasėliams, siekiant didelio derlingumo. Tinkamai tręšiant azotu, augalai išaugins daugiau produktyvių stiebų, bus didesni lapai, be to, kiekvienas lapas greičiau vystysis. Kita vertus, kai trūksta azoto, sutrinka grūdo embrioninių ląstelių užuomazga, todėl atitinkamai mažėja produktyvių varpų skaičius. 

Azoto tręšimo norma iš esmės priklauso nuo esamų azoto išteklių dirvožemyje. Dirvose, kurios prisotintos humusu (organinėmis medžiagomis), visą avižų pasėliams reikalingą azotą augalai gali gauti iš šio azoto šaltinio, tačiau, intensyviai auginant įvairius pasėlius, azoto ištekliai dirvožemyje mažėja, ir paprastai būna nuo 40 kg/ha iki 150 kg/ha. Paprastai, aprūpinus pasėlius reikiamais azoto kiekiais, galima užauginti dvigubai ar net trigubai didesnį derlių.

Pasėlių produktyvumas padidėja ir didesnis derlius gaunamas dėl ilgiau trunkančio fotosintezės proceso, kuriam, savo ruožtu, palankias sąlygas sudaro gausi ir ilgiau žalia išsilaikanti lapija, taip pat, dėl intensyvesnio augalų krūmijimosi, ko pasėkoje užauga daugiau sveikų stiebų ir produktyvių varpų, statistiškai vertinant jų kiekį, tenkantį vienam pasėlių ploto vienetui. Atsiradus kiekvienam naujam ūgliui, aktyviau vystosi šaknys ir plečiasi šaknų sistema, todėl, tręšiant augalus pakankamais azotinių trąšų kiekiais, azotas taip pat skatina šaknų išsišakojimą, o pasėliai, atitinkamai, geriau pasisavina vandenį ir maisto medžiagas. Krūmijimosi tarpsnyje išaugusių naujų ūglių/stiebų išgyvenamumui įtakos gali turėti tręšimo azotinėmis trąšomis normų ir terminų tarpusavio sąveika.

Kai ataugų skaičius būna mažesnis už optimalią normą, tręšiant didesnėmis azoto normomis augimo sezono pradžioje (BBCH 25 – 30) naujų ūglių, taigi, ir produktyvių varpų, užauga daugiau. Tokiu derlingumo didinimo metodu nereikėtų manipuliuoti tuo atveju, kai svarbu yra avižų pasėlių populiacijos, nes lapų ir stiebų augimas gali būti pernelyg spartus ir pasėliai gali išgulti. Kai pasėlių augintojo siekis yra išauginti kuo daugiau produktyvių stiebų, augimo sezono pradžioje reikėtų naudoti mažesnes tręšimo normas.

Auginant vasarines avižas, lapų ir ūglių augimo bei vystymosi laikas yra labai ribotas, todėl norint pasiekti gerų rezultatų ir palaikyti gerą pasėlių augimo normos ir stiebų skaičiaus santykį, labai svarbu azotinėmis trąšomis patręšti anksti ir didelėmis tręšimo normomis.

Savalaikis tręšimas azotu augimo sezono pradžioje yra esminis veiksnys, tiesiogiai įtakojantis vasarinių avižų pasėlių derlingumą.

Fosforas

Po azoto, antra svarbiausia maisto medžiaga, įtakojanti sveikų augalų augimą bei vystymąsi, yra fosforas.

Pats svarbiausias, išskirtinis procesas, kuriame dalyvauja fosforas – energijos, cheminio junginio adenozino trifosfato (ATP) pavidalu, kaupimo ir perdavimo procesas. 

Šios cheminės energijos sankaupos yra naudojamos kaip kuras įvairiuose augalų fiziologiniuose procesuose.

Po to, kai išsivysto antrasis ir trečiasis augalo lapelis, pasėliai tolesniam augimui ir vystymuisi pradeda naudoti ir pasikliauti dirvožemyje esančiais fosforo ištekliais. Fosfato pasiekiamumui dirvožemyje ir jo pasisavinimui, įtakos turi daug veiksnių, įskaitant dirvožemio pH rodiklius, drėgmę ir temperatūrą. 

Siekiant išvengti ribojančių pasekmių atsiradimą ankstyvoje pasėlių šaknų vystymosi ir ūglių augimo fazėje, svarbu užtikrinti, kad tame laikotarpyje pasėliai būtų šviežiai patręšiami fosforinėmis trąšomis. Tręšiant avižų pasėlius, svarbu atsižvelgti į du, augalams kritinius laikotarpius. Pirmasis pasireiškia pasėlių įsitvirtinimo fazėje (13-25 fazės pagal Zadoksą), kai sparčiai pradeda augti ūgliai ir vystosi augalų šaknų sistema; antrasis svarbus laikotarpis, - prasidėjus spartaus pavasarinio augimo sezonui (31-49 fazės pagal Zadoksą), kai per kelias savaites pasisavinama daugiau nei 70% fosfatų. Tręšimą fosforinėmis trąšomis reikėtų būtinai numatyti ir atitinkamai suderinti šiame laikotarpyje, siekiant patenkinti pasėlių poreikius fosforui. Fosforas buvo siejamas su citokinų gamyba augaluose, kuriems trūksta fosforo, kai augaluose aptinkamas mažesnis citokino lygis (Jose´ M. Franco-Zorrilla, Augalų žurnalas (2002) 32, 353–360)). Viena pagrindinių citokino savybių – dalyvavimas ląstelių dalijimosi procese, šaknų augimo ir įsišaknijimo ir ląstelių diferencijacijos procesuose. 

Grūdinių pasėlių poreikis fosforui – apytikriai 4 kg fosforo vienai tonai grūdų derliaus. Fosforo trūkumas yra gana dažnai pasitaikanti problema, ypač, jei dirvožemis yra šaltas, o šaknų sistema nėra visiškai išsivysčiusi. Į pasėlių tręšimo fosforinėmis trąšomis programą galima įtraukti tręšimą fosforinėmis lapų trąšomis, nes pagerina pasėlių aprūpinimą fosforu, ypač rudeninio bei ankstyvo pavasarinio augalų augimo bei vystymosi fazėse, kai fosforo ištekliai dirvožemyje yra riboti.

 

Siera 

Siera yra dar viena augalams labai reikalinga ir svarbi maisto medžiaga, kuri užtikrina nuolatinį besivystančių naujų ūglių sveiką augimą ir vystymąsi. Sieros pagrindu susidarančios amino rūgštys yra tarsi statybiniai augalų blokai, iš kurių išsivysto daugelis augalinių baltymų. Sieros emisijos sausumoje iš pramonės įmonių per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo nuo 90 iki 70%, priklausomai nuo regiono. Tokiu būdu, sieros išteklių apsirūpinimo požiūriu, augalai tapo labiau priklausomi nuo tręšimo sieros trąšomis. Siera blogai pasiskirsto augalo audiniuose, todėl jos trūkumo augalams požymiai pasireiškia pirmiausiai. Norint patenkinti augalų poreikį sierai didžiausios paklausos laikotarpyje, rekomenduojama reguliariai trešti avižų pasėlius sieros trąšomis. Siekiant efektyviau įveikti laikiną sieros trūkumą, taip pat, į pasėlių tręšimo programą galima įtraukti tręšimą lapų trąšomis. Pastebėtas prastesnis azoto pasisavinimo efektyvumas, jei sieros ištekliai yra riboti, be to, patiriami didžiuliai derliaus nuostoliai. 

Augalai geriausiai sierą įsisavina sulfato pavidalu. Kitas sieros formas, pavyzdžiui, elementinę sierą reikėtų oksiduoti į sulfatą dirvožemio terpėje, o tokiam procesui gali prireikti kelių savaičių, priklausomai nuo dirvožemio savybių, tokių kaip: drėgmės ir temperatūros.

Manganas ir cinkas  

Manganas ir cinkas yra dvi svarbios mikro maisto medžiagos, kurios turi įtakos derlingumo potencialo vystymuisi bei plėtrai, pavyzdžiui: daugiau užauga produktyvių varpų (skaičiaus atžvilgiu), varpoje būna stambesni grūdai, todėl, galiausiai gaunamas didesnis pasėlių derlius.

Manganas atlieka svarbų vaidmenį fotosintezės procese, baltymų sintezėje, šaknų sistemos plėtroje ir pagerina augalų atsparumą sausrai. Manganas taip pat turi įtakos lignino susiformavimo procesui, nes prastas lignino vystymasis pasireiškia lapų gyslotumu ir lėtai augančia bei silpna augalo šaknų sistema. Avižos priklauso grūdiniams pasėliams, kurie yra labiausiai jautrūs mangano trūkumui.

Nustatyta, kad manganas ir cinkas pagerina kitų maisto medžiagų – ir makro maisto medžiagų , ir mikroelementų įsisavinimą.

 

Kitos žemės ūkio pasėlių valdymo praktikos bei metodai, skatinantys gausios lapijos susiformavimą ir įtakojantys didesnį avižų stiebų skaičių

 

Didesniam avižų pasėlių ūglių/stiebų išsivystymo skaičiui įtakos turi šie veiksniai: 

  • Veislės pasirinkimas / avižų tipas – kiekvienos veislės krūmijimosi geba bei apimtys yra skirtingos, taip pat, skirtingi augimo bei vystymosi tempai. 
  • Sėjos data – anksti pasėjus, geresnis krūmijimasis, didesnis ūglių skaičius/1 augalui. 
  • Sėjos norma – padidinus sėjos normą, galima tikėtis daugiau pagrindinių stiebų, tačiau, mažesnės krūmijimosi apimtys. 
  • Dirvožemio / sėklų guolio, terpės sąlygos – dėl prastos sėklų guoliavietės ir suplūkto dirvožemio, lėčiau vyksta ankstyvasis krūmijimasis. 
  • Kenkėjų kontrolė, pavyzdžiui: šliužai, sraigės. 
  • Dirvožemio būklė maisto medžiagų išteklių atžvilgiu – geras derlingumas (dideli azoto ištekliai) užtikrina didesnį ūglių / stiebų skaičių.

Apskritai, kuo mažesnė sėjos (sėklų) norma ir ankstyvesnė sėja, tuo geresnis ir gausesnis ūgliais bus kiekvieno augalo krūmijimasis, o vėliau, didesnis stiebų skaičius, priklausomai nuo sveikų, išgyvenusių ūglių, ir galiausiai, - daugiau produktyvių varpų.

 

Ūglių skaičių ir jų išgyvenamumą gali įtakoti šie veiksniai: 

  • Rudens ir žiemos oro sąlygos (žieminėms avižoms) – šaltomis sąlygomis lėčiau vystysis lapai ir vėlesnė bus krūmijimosi fazės pradžia. 
  • Augalų augimo reguliatorių panaudojimas – augalų augimo regliatorius galima panaudoti, siekiant sumažinti apikalinį dominavimą ir padidinti ūglių skaičių bei pagerinti jų išgyvenamumo sąlygas. 
  • Tręšimas azotinėmis trąšomis – patręšus pasėlius azotinėmis trąšomis, susiformuoja gausesnė lapija, suaktyvėja krūmijimasis, išauga didesnis ūglių skaičius ir pagerėja jų išgyvenamumo sąlygos.